Ar komunizmas atėjo iš vakarų?

Populiariausia komunizmo atsiradimo teorija buvo ta, kad ši ideologija atkeliavo iš Rytų siekiant panaikinti valdančiąją klasę ir pakeisti „kaukazietiškos-azijietiškos“ kilmės žmones. Tačiau šioje legendoje buvo daug prieštaravimų, nes, kaip rašo Juzefas Mackevičius, Azijos provincijos Rusijoje ilgiausiai kovojo su bolševizmu, iki 1927 m. Pasak „Pergalės provokacijos“ autoriaus, komunizmas Rytuose…

Populiariausia komunizmo atsiradimo teorija buvo ta, kad ši ideologija atkeliavo iš Rytų siekiant panaikinti valdančiąją klasę ir pakeisti „kaukazietiškos-azijietiškos“ kilmės žmones. Tačiau šioje legendoje buvo daug prieštaravimų, nes, kaip rašo Juzefas Mackevičius, Azijos provincijos Rusijoje ilgiausiai kovojo su bolševizmu, iki 1927 m. Pasak „Pergalės provokacijos“ autoriaus, komunizmas Rytuose nebuvo „natūralus“, nes tai buvo prievartos ir teroro produktas, o sąmoningas ir savanoriškas komunizmas buvo tik Vakarų Europoje – t.y. kaip laisvos visuomenės priimta ideologija. Kaip teigia Mackevičius knygoje „Provokacijos pergalė“, komunizmas Maskvoje buvo primestas ir pasireiškė prievarta, o Italijoje ir Prancūzijoje komunistai laisvuose rinkimuose surinko net 30% balsų.

Kaip žinia, Leninas daugiau laiko praleido Šveicarijoje, Berlyne, Paryžiuje ir Londone nei Maskvoje. Mackevičius pabrėžia, kad proletariato vadovas įkvėpimo negalėjo semtis iš Rusijos, o tik iš Vakarų Europos. Leninas taip pat buvo visų prorusiškų, nemarksistinių revoliucinių partijų priešininkas. Kaip savo knygoje rašo J. Mackevičius, marksizmas iš Vakarų persikėlė į Rytus, o ne atvirkščiai. XIX amžiaus pabaigoje marksizmas perėmė vokiečių socialdemokratiją, o tada atsidūrė Lenkijoje. Jau tada Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratijos partijoje (LKLSD) jis buvo artimas bolševizmui („Provokacijos pergalė“, p. 50–51). Pagrindiniai lenkų komunistai iš LKLSD buvo Rosa Luxemburg, Julianas Marchlevskis ir Feliksas Dzeržinskis. Mackevičius pabrėžia, kad komunizmo stabas buvo ne Leninas – jis įkvėpimo sėmėsi iš vokiečių socialdemokratų.

Mackevičius kategoriškai kelis kartus atmetė koncepciją, kad bolševizmas yra istorinė senovės Rusijos istorijos pasekmė. Jo nuomone, šioje teorijoje paprasčiausiai neatsižvelgiama į tai, kad ikirevoliucinė Rusija buvo arčiau Vakarų Europos nei sovietų valstybės.

Bolševizmas, pasak Mackevičiaus, buvo ne tik senosios Rusijos tęsinys – kaip teigė Janas Kuchaževskis (Nuo baltojo iki raudonojo carizmo), bet ir radikalus jo pasikeitimas – politinis, sisteminis, ekonominis, filosofinis, moralinis ir net psichologinis. Bolševikai, rašė Mackevičius, išlaikė išorinę imperijos struktūrą, tačiau visiškai pakeitė jos vidinę esmę. Autorius pažymi, jog Vasario revoliucijos metu Sankt Peterburge 1917 m. vargu ar buvo bolševikų. Pagrindinis jų lyderis – 500 žmonių su šeima – buvo atvežtas iš Vakarų Europos.

Anot Mackevičiaus, nėra skirtumo tarp komunizmo, bolševizmo, stalinizmo ar „chruščiovizmo“. Tarp jų yra tik taktinis skirtumas. Anot rašytojo, komunizmas taip pat nėra geopolitinis klausimas. Tai savotiška psichinė epidemija („maras“), kurioje rusai krito pirmieji. Buvo klaida tapatinti Rusiją ir SSRS, rusiškumą ir bolševizmą (sovietizmą, komunizmą), tuo tarpu, pasak Mackevičiaus, reikėjo pabrėžti skirtumą tarp rusų tautos, Rusijos ir komunistinės valstybės. Dalykas yra ne rusų sieloje – rašė Mackevičius – ne paslaptinguose milteliuose, ne Ivano Rūsčiojo ar Jingizo Chano tradicijose, bet „baisiame žmogaus charakterių pažeidimo išradime, kuriam bolševikų sistema turi patentas skirtas visoms tautoms, nepriklausomai nuo rasės ar lygio”.

Pasak Mackevičiaus, komunizmas, kaip mirtinas visos civilizacijos priešas, kiekvieną užgrobtą šalį bando paversti sugalvota utopija. Siekdamas savo tikslų, jis gali naudoti bet kokią politinę doktriną, žaisti nacionalistiniais jausmais ir išnaudoti bet kokį socialinį judėjimą. Pavyzdžiu gali būti formulė – nacionaline forma, bet turiniu socialistine. Mackevičius tai žinojo, atsisakydamas sutikti, kad didžiausias Lenkijos priešas yra Vokietija, nes joks lenkas negalėjo būti vokietis tuo pačiu metu, tačiau jis galėjo būti komunistas tuo pačiu metu, nes lenko ir komunisto sąvokos nėra viena kitą išskiriančios. Štai kodėl jis dažnai kartojo, kad didžiausias bet kurios tautos priešas yra tam tikros tautos bolševikas. Rusija šiuo atveju nebuvo išimtis.

Sąrašas:

1. J. Mackiewicz, Nie trzeba głośno mówić, Londyn 1985, s. 251.

2. https://przystanekhistoria.pl/pa2/tematy/zbrodnie-komunistyczne/62124,Antypolityczny-antykomunista.html

3. http://www.e-znaczenia.pl/?p=1007

4. Józef Mackiewicz „Zwycięstwo prowokacji”

Išvertė: Agnieška Masalytė

Pasidalinti:

Taip pat skaitykite

REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!

Gerbiame Jūsų laiką, todėl siunčiame tik įdomią ir kokybiškai atrinktą informaciją.
Priimti taisyklės ir privatumo politika paslaugų.