Dviejų totalitarinių režimų propagandos veiksmai Katynės žudynių akivaizdoje
(pagal Juzefo Mackevičiaus kūrinius)
Nepaisant tragedijos ir siaubingumo, Katynės žudynės, totalitarinėse sistemose taipogi tapo ir propagandos kampanijos vykdymo įrankiu. 1943 m. balandžio 13 d., kai Berlyno radijas perdavė pranešimą apie masinių lenkų karininkų kapų aptikimą Kozie Góry miške, tapo žinoma, kad kare su sovietais tūkstančio kareivių nužudymą vokiečiai panaudos prieš aukų kaltininkus. Šį faktą pastebėjo Juzefas Mackevičius, pradėdamas savo pranešimą apie ekshumaciją „Dūmai virš Katynės“ žodžiais: „Vokiečiai Katynės kapus naudojo kaip miną savo propagandai ir politinei veiklai, kuriai jie stengėsi suteikti kuo platesnę aprėptį“.
Anot Mackevičiaus, Katynės tragedijos akivaizdoje vokiečiai turėjo du tikslus. Visų pirma, jų užduotis buvo skleisti propagandą tarp užkariautų Rytų Europos tautų, kad žmonėms būtų parodytas likimas, kuris jų laukė valdant bolševikams. Antroji užduotis, be abejo, buvo pačių nacių nusikaltimų paslėpimas. Be to, daugelis jų net neslėpė, kad Katynė jiems turėjo tik propagandinę vertę. Gregoras Slovenčikas – vienas iš tų, kuriems paskirtas šis veiksmas – laiške žmonai rašė: „… nuo ryto iki vakaro esu su savo lavonais 14 kilometrų nuo Smolensko. Šių vargšų berniukų dėka aš galiu ką nors padaryti Vokietijai ir tai yra gražu … “. Asmeniniame pokalbyje su Mackevičiumi jis per daug neslėpė savo tikrųjų ketinimų, nors parodė tam tikrą supratimą: „Pone, nekalbame apie tai, kurioje pusėje yra mūsų sentimentualumas. Jūs esate lenkas ir galbūt jums gaila, galbūt jums skauda, kad mes darome tokią … na, tarkime, vulgarią propagandą jūsų tragedijos pagrindu. Bet jūs turite pripažinti, kad, žiūrint iš mūsų vokiečių pusės – tikriausiai būtume auf den Kopf gefallen, nesidžiaugtumėme, kad, radę tokį propagandinį „skanėstą, jo neišnaudotume, nelaimėtume ir nesudarytume iš jo politinės akcijos!“.
Paskutinis ir, tiesą sakant, svarbiausias klausimas liko, kas buvo tikrasis kaltininkas. Niekas negalėjo būti tikras dėl vokiečių žodžių patikimumo. Tuo labiau, kad sovietai vis nepripažindavo savo kaltės ir dėl nusikaltimo kaltino vokiečius. Rašytojo smalsumas iš esmės buvo patenkintas, nes atliekant ekshumacijos darbus vokiečiams nebuvo jokių suvaržymų: „Vokiečiai, išleidę mus į tinkamų kapaviečių ruožus, suteikė visišką judėjimo laisvę stebėti, ką tik norime, kalbėti su kuo norime“. Mackevičių išspręsti šį klausimą paskatino … prišiukšlintas miškas. Tai buvo laikraščių skutai, įskaitant numestus iš lavonų kišenių ir kiekvienas su datomis: 1940 m. kovas – balandis. Iš jų dažniausiai pasitaikantis laikraštis buvo „Głos Radziecki“. Jais buvo apibertos belaisvių stovyklos. Autorius rašo: „Tokie laikraščiai negalėjo išlikti nužudytųjų kišenėse per pusantrų metų, kaip aiškina sovietinė versija, 1941 m. rugpjūtį jie vis dar buvo gyvi. Laikraštis, net priešo, kaliniui yra informacijos šaltinis. Todėl būtų absurdiška ir neteisinga išlaikyti senus laikraščius, ypač susidūrus su tokiais reikšmingais įvykiais, kuriuos atneša kiekviena besitęsiančio pasaulinio karo diena. Jau nekalbant apie prasidėjusį sovietų ir vokiečių karą“.
Žinoma, prie tiesos atradimo prisidėjo taip pat išgelbėti kaliniai bei kiti liudininkai. Vėliau interviu Mackevičius leidiniui „Goniec Codzienny“ oficialiai pripažino, kad nėra abejonių dėl to, kad bolševikai nužudė lenkų karininkus.
„Katynė Mackevičiui yra klasikinis pavyzdys to, ką jis atskiroje knygoje pavadino „provokacijos pergale“. Čia yra dvi vienodai nusikalstamos ir genocidinės ideologijos: nacizmas ir sovietinis komunizmas, bet iš jų tik nacizmas buvo nuteistas ir uždraustas Europoje ir pasaulyje. Nacių valstybė buvo sumalta į dulkės, o komunistų imperijai buvo leista egzistuoti. Osvencimą pavertė pasauliniu memorialiniu mauzoliejumi, o Katynė buvo užmiršta. Tai padarė pergalingos koalicijos vyriausybės, tačiau Vatikano hierarchija į tai taip pat žiūrėjo pasyviai. Buvo draudžiama partijų veikla, kuriose kalbama apie nacizmą, o komunistų partijų veiklos nebuvo uždraustos ir baudžiamos “, – rašė Jacekas Trznadelas. To nebuvo įmanoma pasakyti geriau. Nuo to momento Katynė tapo sovietinės sistemos nusikalstamos politikos lenkų tautos atžvilgiu simboliu.
Vertė: Agneška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
