Romanas „Kelias į niekur“
Romanas „Kelias į niekur“ laikomas svarbiausiu lenkų romanu apie Šiaurės Kresų ir Vilniaus okupaciją. Tai kronika apie gyvenimą okupacijos metais, žmogaus prisitaikymą prie naujų sąlygų, niūrią sovietizaciją, kuri bandė sutriuškinti ne tik tai, kas lenkiška, bet ir viską, kas žmogiška.
Romanas prasideda 1940 m. rugpjūčio mėn., kai Lietuva buvo aneksuota SSRS, ir baigiasi kitų metų birželį, likus kelioms dienoms iki Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžios. Nepaisant to, kad pradžioje autorius rašo: „Be išgalvotų asmenų, šioje istorijoje viskas yra autentiška“ (…), veikėjai turi aiškių autobiografinių bruožų. Pagrindinis romano veikėjas yra Pavelas, karo žurnalistas, kuris įvairiais būdais vengia kontakto su okupanto ideologija. Sprendžia bėgti, bet niekur nebėga.
Veiksmas vyksta Vilniuje. Nors autorius nenurodo miesto pavadinimo, o rašo „miestas“, „mieste“ („ v gorodie N“), skaitytojas gali lengvai pažinti Vilniaus apylinkes, Neries upės krantus, Mickevičiaus ir Pilies gatvės.
„Kelias į niekur“ vaizduoja sovietinio teroro įvaizdį, kuris palaipsniui mažina žmogaus teises ir naikina viską, kas žmogiška. Pirma, sovietai populistiniais šūkiais žada Rojų žmonėms, panaikinti visus apribojimus, lygybę. Realybė kitokia: parduotuvėse viskas baigiasi, visuomenėje karaliauja baimė ir beviltiškumas, pradedami šalinti Sovietų Sąjungos priešininkai.
Kūrinyje autorius pristato įvairius indoktrinacijos metodus, kuriais siekiama sukurti naujos rūšies žmogų – „homo sovieticus“. Sovietai pasinaudojo žmonių baime ir netikrumu (pvz., Trėmimus lydintis neaiškumas ir menkinimas, pareigūnai tremtiniams nepasakė, kur vyksta ir kas jų laukia). Sulaikyti gyventojai tikėjosi bausmės be paaiškinimo ir gavo pasiūlymą tapti informatoriumi, kurį mielai sutiko laukdami blogiausio. Naujoji ideologija plito ir įtraukiant į meną propagandinį turinį. Romane pavaizduota scena, kurioje pagrindinis veikėjas gauna pasiūlymą sukurti spektaklių scenarijus, kurie šlovintų bolševizmą remiantis esamais kūriniais. „Dabar siaubinga galia žmonėms. Niekas anksčiau neturėjo tokių jėgų ir neturėjo. Ir šiandien visi “, – sako medkirtys Franekas. Informavimas yra plačiai paplitęs, ir noras įtikti naujajai valdžiai. Vadinasi, žmonės buvo nepasitikintys vienas kitu, bijojo.
Be bauginimo ir bausmių, sovietai naudojo gyventojų apdovanojimo metodą. Komunistų atlygis už paklusniuosius ir nusprendusius bendradarbiauti nebuvo nemalonumas. Pavyzdys yra Charlesas, kuris vengia arešto, nes skelbia leninizmo ir stalinizmo principus.
Be politinės gijos, romanas turi ir meilės giją. Turi daug veidų. Veronika turi romantišką požiūrį ir, nepaisant pavojų, ji visiškai pasiduoda meilei Pavelui. Abejinga savo vyrui ir kitiems. Pabaigoje jis supranta, kad Pavelas nepaliks savo žmonos, jis aukojasi, kad išgelbėtų savo gyvybę. Tai besąlygiška, idealistinė ir tragiška meilė. Kitą požiūrį atstovauja Pavelo žmona – Marta. Tai subrendusios ir kantrios meilės pavyzdis. Ji žino apie savo vyro romaną, bet nenutolsta nuo jo, nepamiršta savo neištikimybės, bet ir toliau palaiko vyrą. Pavelas pirmiausia atstovauja kūniškai meilei, paremtai geismu ir bėgimu nuo problemų. Laikui bėgant, kai situacija pablogėja, pagrindinis veikėjas atmeta savo meilužę ir pasirenka brandžią meilę – žmoną.
„Kelias į niekur“ yra tikroviškas ir politinis romanas. Remiantis tikromis žmonių istorijomis, jos tikslas buvo pristatyti sovietinę vergiją – kaip sako vienas jos veikėjų – daug blogiau nei nacių. Vokiečių totalitarizmas – kaip mes skaitome – su siaubu sunaikino kūną, tačiau paliko laisvą sielą. Romane Mackevičius parodo bolševizmą ir jo metodus, naudojamus kuriant pavaldų sovietinį žmogų. Tai išsamiai parodo, kad egzistuoja žmonės, kurie prarado gyvybę arba turėjo gyventi su kompromisu su okupantu.
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
