Romanas „Nereikia kalbėti garsiai“
Juzefo Mackevičiaus romanas „Nereikia garsiai kalbėti“ pirmą kartą buvo išleistas 1969 m. Knygoje pasakojama apie Vilniaus krašto gyventojus 1941-1945 metais. Mackevičius ne tik pateikia istorinių elementų, bet ir aprašo žmogiškąsias okupacijos tragedijas, kurių nevalia pamiršti, bet ir kartais neverta kalbėti garsiai.
„Viena vertus, „Nereikia garsiai kalbėti“, yra kažkas panašaus į Antrojo pasaulinio karo kalendorių, tiksliai atkurta įvykių eiga, su daugybe vardų, citatų iš dokumentų, datų ar net tankų skaičiaus ir vokiečių ir sovietų kariuomenės naudotų minų. Siužetas juda chronologiškai kartu su mūšio laukais; yra Leningrado ir Stalingrado apgultis, Kursko mūšis, Teherano konferencija, Varšuvos sukilimas ir daugelis kitų svarbių klausimų. Autorius aprašo sovietų desantininkų mokymus Maskvoje, vėlesnius jų kritimus ir likimus Baltarusijos miškuose, miškuose pasiklydusius kaimus, kovojančius su komunistų partizanais ar sukrečiančias žydų žudynes Paneriuose prie Vilniaus. Daug vietos skirta Vokietijos politikai rytinių teritorijų – Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos – atžvilgiu. Iš iš pažiūros darnios pozicijos išryškėja kovingi ir net priešiški nacių lyderių požiūriai (Mackevičius apibūdina tris pagrindines ideologines stovyklas). Šiame kontekste rašytojas kelia svarbiausius klausimus to meto Lenkijai: kaip elgtis karą pralaimėjusių vokiečių ir artėjančios (jau antrosios) sovietinės okupacijos akivaizdoje? Ar turėtumėte bendradarbiauti su Vokietija prieš sovietus? Kokios pozicijos užimti Vilniaus reikalaujančios lietuvių mažumos atžvilgiu? Racionas suskirstytas į kelias dešimtis simbolių ir paremtas faktiniais argumentais. Ir štai ateina kita romano pusė, vaizduojanti eilinį žmogaus gyvenimą karo sąlygomis, su juoda prekyba, informaciniu chaosu ir gyvuliška baime gatvėse, – savo apžvalgoje rašo Kasper Linge.
Pagrindinis knygos veikėjas – rytinėse Nemuno, Neries ir Dvinos teritorijose gyvenantys gyventojai, kurie karo pradžioje galėjo tikėtis, kad bolševikinį režimą nuslopins Vokietija. Tačiau Hitleris nori turėti vokiečių koloniją okupuotose teritorijose. Okupuotose teritorijose prasideda tikros skerdynės, kuriose visi pradeda kovoti su visais, nesvarbu, kas yra tikrasis priešas ar sąjungininkas. Nei tautybė, nei profesija neturi reikšmės. Vokiečiai, bendradarbiaudami su lietuviais, pradeda žudyti žydus, lenkų partizanai kovoja su vokiečių ir lietuvių okupantais, o sovietai žudo visus, kurie priešinosi sovietų valdžiai, nepaisant jų tautybės.
Mackevičius tyliai, praktiškai pašnibždomis ėmėsi temos apie sovietų ir nacių susirėmimo padarinius įvairioms tautoms. Lenkija, tikėdamasi nugalėti nacius, stojo į sovietų pusę, o kitos tautos – lietuviai, baltarusiai, gruzinai, totoriai dėl įvairių priežasčių to negalėjo sau leisti. Taip tarp šių tautų atsiranda nepastebima takoskyra, kuri yra tragiškų žmonių istorijų ir išgyvenimų vaisius.
Mackevičius imasi nemažai temų, apie kurias garsiai kalbėti neleidžiama, ir knygoje smerkia kai kurias to meto Lenkijos veiklą. Istorija čia aprašyta kiek kitaip, nei esame įpratę girdėti. Tai nėra istorija, pagal kurią mes užaugome ir mokėmės mokyklos pamokose. Tai skaudi istorija, kartais net nesuvirškinama skaitytojo.
Vis dėlto, jei tokia istorija, pasakyta Mackevičiaus lūpomis, įvyktų įraše – tai reikėtų palyginti su tuo, ką žinome, ir remtis kitais istoriniais šaltiniais.
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
